Nostalgiškos durys

Nostalgiškos durys

Nostalgiškos durys

Apleistos vietos turi savo žavesio… Jeigu nors akimirkai stabtelėsite prie jų, išsižiūrėsite į jas, jos panardins Jūsų sielą į būseną, kai norisi mąstyti apie egzistenciją, gyvenimo prasmę…

Sustojęs prie tokių durų norom nenorom susimąstai: kas pro jas vaikščiojo? Kieno paslaptis jos slėpė? Ar šios lauko durys kažkada buvo ryškios spalvos? Jei taip – tai, kokios?

Šiandien jas dengia vijokliai, pro šalį pralekia kamuolį bespardantys vaikai, kuriems jos tapusios tokiu įprastu reginiu, kad jie seniai į jas nekreipia dėmesio… o joms vis dar svarbu… svarbu išvysti ranką, tiesiančią į jas… pajausti josios šilumą ant rankenos ir tyliai atsiliepti į prisilietimą… nors ką ten – tyliai (šitaip jos mokėjo nė nebepamena kada)… dabar teliko aimana, tarytum šūkis iš kitapus…

…durų, tų, kurios sujungia du pasaulius – dabartį, vaikus su kamuoliu ir prašalaičio ilgesingą žvilgsnį ir… praeitį, kurioj gyvi daugybė atminimų: jaunieji, susikibę žengiantys į nuotakai nuo šiol naujus namus… mąslus vyriškio žvilgsnis, stovinčio ant slenksčio… Žiūrėjo jis kažkur toli, kur saulė leidos, kur jungėsi diena su naktimi…

Tačiau paseno ir jaunieji, ir jų vaikai, o ir anūkai tėviškę paliko amžinai…  O ir iš namo ne kažin kas liko, tik durys stebi tolumas – vis tikis, kad dar sugrįš, iš naujo nudažys ir vyrius pataisys senasis šeimininkas…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *